Taip tuščia tuščia

Žmogus vis trokšta to, ko neturi ir tik retas moka džiaugtis šia diena, savo dabartiniu turtu.

Siekiai, tikslai, susigalvotos prasmės ir uždaviniai žmones veda per gyvenimą. Vienas svajoja surasti meilę, nugalėti vienatvę, kitas užauginti vaikus, gal pastatyti namą, užimti tam tikras pareigas, šiaip kažką nusipirkti, o gal parašyti knygą ar pastatyti filmą.

Tikslai ir norai. Šviesesnės ateities vizijos. Laimės žmonės nuolat siekia.. bet ar kas ją pasiekia? Gal.

Juk pasiekus užsibrėžtus tiklus, patenkinus norus ir užgaidas tiesiog apsipranti ir džiaugsmas blėsta. Laimė, rodos, nepasiekiama. Vienintelis kelias į laimę yra mokėjimas džiaugtis dabartim, mokėti vertinti pačius mažiausius dalykus ir optimistiškai susidoroti su sunkumais. 

Suvokiu, bet nesugebu.

Mano tikrasis džiaugsmas išdžiūvo

ir iš šypsenos tik spazmai beliko

nors ir apie ateitį nebegalvoju kaip anksčiau, 

išeinančių svajonių šešėliai mažėja tolumoje....

optimistinės vizijos išsižudė, 

kitaip ir nebuvo galima tikėtis tokioj tamioj sieloj kaip mano, 

kuri vis dar verkia 

tik fiziškai ašaros jau kelias dienas nebekrenta

Dalis manęs jau mirė

tiesiog kvėpuoju.

Atgal prie tablečių

ir susitarimas su daktare...

dar kelios dienos..

tempiu jas kaip sizifas

gal dėl  to ir neašaroju, nes negalvoju,

tiesiog vykdau, nes pažadus aš tesiu.

Neturiu ką prarast. 

Dar kelios dienos tuščio tempimo.

Kai tuščias esi tada ir nebejauti.

Nei skausmo nei džiaugsmo.

Kaulai ir mėsa.

Viskas krenta ir prasmenga į tuštumą

Arba tiesiog praeina kiaurai.

Kad ir dovanas mestų man gyvenimas, jos tik krentą į tą juodą duobę

Vis dar pastebiu grožį, bet jis nebeteikia džiaugmo, 

nebent liūdesį, kad širdis nebegyva... nedžiūgauja...

Ir nors ir gražūs žodžiai pasiekia

jie atsimuša kaip jūros bangos į uolą

Kas gera paskęsta pilkumoje, kuri liejasi iš manęs kaip iš prakiurusio kanalizacijos vamzdžio, 

ir susilieja su pilkuma iš aplinkos, susijungia į visumą, ištisą liūdesio apvalkalą.

Paliestas gėris išsitepa manim kaip derva. 

Kartais lengviau pasidaro kai išvemi purvo dalį į popieriaus lapą

Ir gali toliau kaip sugertukas kaupti pasauly plaukiojančias atliekas ir tas, kurias išskiria siela,

apsinuodijus pati iš savęs ar suteršta gyvenimo.

Nežinau ar kada nors mane kas nors mylėjo
ir pati gal nemylėjau.
Gal tik pačią meilę
O ją aš mylėjau beprotiškai karštai !
Gal tai tik šalia pasirodę objektai labiausiai tinkantys įkūnyti mano idealizuotą meilę,
tik mano troškimo mylėti aukos.
Kaip atpažinti kas yra meilė ir ar ją patyrei?
gal manoji per daug idealizuota ir per sunku ją realizuoti šitam materialiam pasauly
maniau jau sutikau tobulą princą ...
bet atstumas ir laikas ir ... ir ...,
optimizmas apsiniaukė ir rankos jau nutirpo laikytis už vilties
ir ar paleist savo viltį į kitokį gyvenimą ar kentėt  ir iš paskutiniųjų laikytis
Bet jei paskutines jėgas tam atiduosiu ir vieną dieną pabudus pamatysiu jog mano rankos tuščios
ir viskas veltui
ar ištverčiau?
nutrūkus paskutinei gyvenimo stygai per kurią dar išgirstu malonių širdį pasiekiančių garsų.
... nenoriu nenoriu nenoriu !
gal nebekalbėti, nebegalvoti apie jį ir jis išnyks iš mano gyvenimo švelniai kaip iš lėto nuvysta gėlė
galų gale ir šaknys nelaistomos numiršta ir rauti jų tada nereikia,
mažiau skaudėtų, tik laiko reikia daugiau,
tą žemę ilgai džiovinti.. o dar prisiminimai ją laisto..

Savo sukurtais idealais gal tik save skaudinu, bet kam tada gyventi išvis?
Geriau jau visai negyventi, nei tiesiog egzistuoti.