Baimė. Kodėl ji manęs nepalieka ramybėj? Nuolatos kankina. Nežinau kuo tikėti, nežinau kaip gyvent. Aš bijau rytojaus, bijau ir šiandien. Bijau imtis ko nors, bet ir sėdėti rankas sudėjus baisu. Nežinau kur dėtis, kur pabėgt. Aš siaubingai bijau. Gyvenimas skausmingas, mirtis gali būt visokia, bet viltis, kad po jos viskas baigsis įkvepia rizikuoti. Bet vis tiek baimė. Kas sakė, kad skausmas baigsis, kad turi baigtis, gal jis tęsis amžinai, o gal dar stiprės ir kankins vis labiau? Man baisu. Mano širdis dreba, kūnas sustingsta ir prasideda kažkas panašaus į isteriją, pagalbos šauksmą. Jaučiuosi maža ir bejėgė. Susigūžiu į kampą ir bijau pajudėt. Atrodo, kad mane stebi, kad nubaus, kankins arba nusisuks ir paliks nuolatiniame skausme. Apkabinu save, užsimerkiu. Negaliu sustabdyt ašarų. Išmuša šaltas prakaitas. Minčių spiečius dūzgia galvoje, o tarp jų persipina įkyrūs šnabždesiai ir dar tie pasąmonės vaizdai sukasi taip smarkiai, kad rodos tuoj vemsiu. Kvėpavimas dažnėja, bet man vis vien trūksta oro. Nejaugi kraustausi iš proto? Norisi slėptis. Aš noriu jaustis saugiai, bet nebėra fėjų pildančių mano norus. Negi gėris paliko mane? Negi tokia ir bus pabaiga? Tai mano ilgai ieškota tiesa? Geriau jau nebūčiau žiūrėjus į jos pusę. Gailiuosi to, ką padariau. Netinkamai gyvenau, bet galbūt kitaip nuoširdžiai nesugebėjau, o kas nenuoširdu, tas nereikalinga. Aš silpna, žinau, bet gyvenimas slidus ir aš eilinį kartą pamiršau pačiūžas, bet kam man jos, nors su jomis greitis didesnis, bet kritimai tik dar skausmingesni.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą