...

Kodėl, kai pradedi iš naujo, norisi viską sudeginti kas sena, bet kartu gaila prarast ir norisi viską surinkti, surūšiuoti, saugiai uždaryti ir saugoti lyg tai būtų vertinga. Tobulėji ir žiūrėdamas atgal apverki save kaip praeities nevykėlį. Nuolat ieškai įkvėpimo ir idėjų, bet ar to reikia, gal jos pačios nusprendžia kada yra tinkamas laikas. Daugybė išbarstytų minčių, kurių jau nebemėgsti, bet kažkas viduje neleidžia jų išmest. Krauni senas į sandėlį ir ateina naujos, mažiau sužalotos, bet ir mažiau subrendę, dažnai trapios. Chaosas vis atsinaujina. Stengiuosi išsivalyt. Surenku visus mirusių norų ir svajonių lavonus. Palaidoju tvarkingai ir pagarbiai, kartais aplankau ir atnešu gėlių tiems, kurių labiausiai pasiilgstu. Kapų tiek daug, o gimstančių mažai ir tai varo į neviltį. Gal tai ir yra priežastis kur dingsta tiek ankščiau tryškusios, o šiuo metu man itin trūkstamos energijos. Visa orientuojasi į kapinių plėtimą ir priežiūrą. Nepasitenkinimas gilėja ir harmonija tolsta. Reikalavimas iš savęs per daug stabdo judėjimą į priekį, trukdo bandyt, baudžia ir užuot padedant vystytis jis skatina destrukciją. Po užsitęsusių  pauzių vėl bandau pakelti per daug ir gaunu išvaržą. Visą kūną užlieja nusivylimo banga. Vėl pykstu. Ir vėl verkiu. Ir vėl nespėju, atsilieku nuo pasaulio ir norisi nuleist rankas eilinį kartą. Kaip kiti spėja? Turbūt jiems įdomu. Man trūksta noro, žinau. Jis retai aplankantis svečias, bet dažniausiai su trenksmu, greitai išeinantis ir paliekantis netvarką, kartais sunkokai pataisomą. Šiandien jis manęs neaplankė. Bjaurybė. Paliko tvarkingai merdėti visą dieną. Nors tvarkos vis tiek trūksta. Bandau tvarkytis, bet tai, ką dėlioju, neturi savo vietų, tada aš pamirštu kur jie. Nuolat vis pamirštu. Atrodo lyg atėjęs pavasaris tirpdo ir smegenų ląsteles. Tiek daug ir taip dažnai užmirštu, tai atitolina mane nuo mano numanomo normalumo ir daro man gėdą. Turiu tai sutvarkyt, nes negaliu taip gyvent toliau.