kabinimasis už šiaudo
kai ieškai bent ko nors ką sugebi, bet nerandi
kai tiek jau laiko jokių rezultatų....
egzistavimo vertė lygi nuliui
jautiesi nuliu
jautiesi nereikalingas
bevertis
nieko nesugebantis
nebent sugebi susimauti ten, kur kitiem net sunku būtų
už ko kabintis į gyvenimą?
o gal to daryti ir nereikia..
ar gyventi vien dėl to jog mama tave pagimdė ir daug vargo, kol užaugino?
bet kas iš tokios dukros, kuri nieko nesugeba?
bandau rasti ką nors, nors ką nors, bet nieko
visiškai nieko.
tik vis atrandu ko nesugebu, ko nemoku
kaip rasti dėl ko gyventi?
nesu karjeros žmogus,
pinigai man niekada nebuvo tikslas,
niekada neturėjau ypatingų pomėgių ar gabumų,
mažai kuo domiuosi,
visada bijojau likti viena
gyventi su šunim ir katėm
virti jiems ėdalą per pietus, o vakarais nuodyti save cigaretės dūmais ir alkoholiu
ir taip kol tave gyvenimas iki grabo pribaigia.
bet visada tikėjau meile,
lyg meilė išgelbėt galėtų mano pasaulį..
gal tai ir įmanoma,
bet nežinau ar aš to sulauksiu {...}
jau pavargau būti viena :/
įdomu koks tai jausmas, kai kitas žmogus bijo, kad jo nepaliktum
nori būti kartu ir svajoja apie ateitį kartu,
kai tu jam esi reikalingas ir svarbus,
kai nori kasdiena tave matyti, susitikti ir tu jam neatsibosti,
kai kažkas iš tiesų tave myli.
gal niekada ir nesužinosiu, ką tai reiškia ...
ir kartais kai patikiu, jog taip kada nors gali būti, tada ir gyvenimas gražus atrodo..
bet taip būna retai
per naivaus optimizmo akimirkas
***
oi tiesa, mano gimtadienis...
ir nosinaičių tūsas visą vakarą ..
ir tie sveikinimai, kažkodėl jie mane pravirkdo
galbūt dar nenuvytusias gimtadienio gėles galės padėti ant kapo {...}
gyvenimo prikolai
***
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą