nors būna jog galvoju gal dar bandyt
nedarau jokių skubotų sprendimų
stengiuosi mąstyt aiškiai ir logiškai
bet jau ketverius metus ateinu ir ateinu prie tų pačių išvadų
randu save dugne
pagalvoju, kad gal dar kas nors išeitų
bet einu per gyvenimą ir teigiamus planus greitai išmuša realybė
bet...
...
dėl to jog manau, kad jau per vėlu
per daug suvariau sveikatą
per daug išvarginau širdį
per daug ištampiau nervus
per daug pumpavau save kancerogenais
dėl to, jog nematau prasmės
dėl to, jog per daug nusidėjau ir išjuodinau savo sielą
dėl to, jog vis dar esu vieniša ir bijau, jog mano sutiktas svajonių vaikinas per daug nuostabus tokiai kaip aš ir dėl atstumo, dėl laiko atskirai, mane pamirš ir susiras ką nors geriau
bijau, kad pradėjus kurti savo gyvenimą ir nepasisekus dar labiau skaudės
bijau, kad įsikibus ir patikėjus, kad galiu, įvelsiu dar daugiau žmonių, kuriuos nuvilsiu ar įskaudinsiu
bijau lėtos ir skaudžios mirties..
po mylimos tetos žiaurios mirties gyvenimas labai mane nuvylė..
bijau, kad jei atrasiu laimę ir sėkmę tada pats gyvenimas mane pargriaus ir nužudys, kai jau nebenorėsiu
todėl paprasčiau pasitraukti kol nieko neturiu ..
žiūriu į savo praeitį ir save dabar ir klausiu ką aš turiu ir ką pasiekiau per visus 23 metus
studijuoju tai, kam nesu gabi, kas nėra mano nei aistra, nei svajonė ir kas taip sunkiai sekasi
neužsiimu jokiu savo hobiu apie kuriuos svajojau, nes neatrandu laiko, o kartu pamačius, kad ir gabumų nėra pradingsta entuziasmas
neturiu ir žmogaus šalia su kuriuo galėčiau planuoti ateitį kartu, o viena aš negaliu
žavėjausi ir žaviuosi unikalumu, kūryba, originaliom idėjom, romantika, muzika, mada, šokiais, fitnesu, poezija, filosofija, ir vis dar tikiu meile...
bet vis dar esu vieniša
neturiu jokios srities, kuri man sektųsi
sėdžiu farmacijos kalėjime, kur neturiu kur pasireikšt
ir jeigu ką nors ir sugebėjau iš savo pomėgių, dabar jau nežinau ar kas nors likę ...
bijau bausmės už tai, kaip gyvenau
kaip gyvenu
kaip mąstau
už įvykdytus ir būsimus poelgius
bet nerandu kitokio sprendimo
bijau pragaro,
matyt dėl to dar šiandien ir kvėpuoju
bet jeigu jo nėra ?
jeigu po to tiesiog ramybė
jokio skausmo, jokios gėdos, ašarų ir nevilties
...vilioja.
viskas arba nieko
niekada nenorėjau ir nenoriu eilinio rutiniško gyvenimo
kas yra laimė?
gal tai sėkmė? požiūris? o gal tiesiog iliuzija?
būk stipri, gyvenk, tvarkykis
bet dėl ko?
už ko kabintis?
dažnai stebiuosi kaip žmonės įsikibę į tą gyvenimą
kaip savižudybė jiem atrodo tragedija
išvis, mirtis - tragedija.
man mirtis atrodo tragedija tada, kai miršta tavo gyvenimo meilė, arba tas žmogus, kuris tau buvo labai artimas, svarbus ir reikalingas.
nesijaučiu svarbia tokia, ko negalima pakeisti
draugus galima pakeisti kitais,
na dukros nepakeisi, čia gal sudėtingiau, bet ar gi geriau stebėt kaip žmogus kenčia ir jam nesiseka ir versti jį eiti toliau nei leisti pasitraukt?
juk vistiek visi mirsim
mirtis ateis ir pati nekviesta
gal rytoj, gal po metų, o gal po 20 ar 50
bet ji ateis
ir ar kas gali atsakyt kas iš to kad tu nugyvenai ilgą gyvenimą taip kaip norėjai,
bet vistiek supuvai kaip visi kiti
ir kas tie kontra argumentai prieš išėjimą pačiam, kai matai, kad tavo ateitis netokia kurią norėtum patirt,
o svajonės ir norai per dideli ir jautiesi per silpna, kad sugebėtum
tiek daug minčių
darbų milijonas
produktyvumas nulinis
reikia pasirinkti kryptį...
minčių avilys dūzgia, iš proto varo,
o laikas tiksi
tik tak, tik tak
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą