vis sunkiau įsivaizduoti ateitį
pokalbiai su savimi
vis daugiau faktorių, kurie mane erzina, liūdina, nuvilia
ir niekaip nepakylu
dažnai iškyla juodai apsirengusių draugų vaizdai prie mano karsto
verkianti mama
ir verkiu pati..
kaip pašalint tokias mintis
kaip išeit iš šitos beprotybės
kam beprasmis kaltų ieškojimas
kiekvienas pats savo likimo kalvis
gal ne ten gimiau, gal pridariau nepataisomų klaidų praeity
ne visiem juk gyvenimas pasiseka
tereikia kažkaip susitaikyt
bet taip sunku tai įgyvendinti
stebiu aplinką, kitus žmones ir save
ir jei yra išsigelbėjimas
tai jis ne čia
....
tiek daug reikia pašalinti
tiek daug išpjauti
išmesti ir pirkti nauja
...
vis mažiau norisi kalbėtis apie tai, nes nuo to nepagerėja
kartais tik pablogėja
gal dėl to kad pamatau, kad aš ten pat, ar dar giliau, ir pati nesusitvarkau,
o padėti kiti negali, nes gyvenimą turiu tvarkytis pati kaip kiekvienas normalus žmogus..
dėl to jog maža tų, kuriem rūpėtų, maža tų, kurie supranta,
todėl tik pasijauti dar vienišesnis
jei noriu gyvenime būti laiminga turiu nutraukti santykius su seserim ir teta, palaikyti atstumą su tėvu,
palikti Lietuvą, surasti meilę ir atiduoti visą save kūrybai ir savęs tobulinimui.
kas nėra taip paprasta, kai iš pradžių dar reiktų iš šūdų save išsikast.
kaip gydant ligą reikia rauti šaknis
naikinti kenkėjus, naikintis sukėlėjus
taip reikia šalintis to, kas degina
kas gniuždo ir dar stumteli,
o tu stovi ant bedugnės krašto
matau kaip kojos sudreba ir byra smėlis žemyn
į juodą nebūtį
atsisuku atgal
ir taip stipriai stipriai suspaudžia širdį
gniaužia kvapą
siela rėkia iš skausmo
ir aidas
tik aidas tau atsako
ar dar pajėgsiu čia stovėti rytoj
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą